Faraonų baldai

Senovės egiptiečių, ypač vargšų, namuose baldų būdavo nedaug. Medinių turėdavo tik aukštesnės padėties žmonės, o dramblio kaulas naudotas išim­tinai karališkųjų baldų papuošalams gaminti. Dau­guma namų turėdavo tik kėdžių, stalų, skrynių, sto­vų ir širmų, padirbtų iš nendrių stiebų, surištų vikš­riais. Nedidelė pakyla, išmūryta iš dumblo plytų, naktį būdavo lova, o dieną- suolas sėdėti.

Ikidinastiniu laikotarpiu (5500-3100 pr. Kr.) bu­vo primityvių bandymų sukonstruoti rėminę lovą surišant medžio šakas ir perdengiant dembliais iš medžio plaušų bei vytelių. Tačiau tik dinastinio lai­kotarpio pradžioje, kai buvo pasigaminta varinių medžio apdirbimo įrankių, ėmė rastis medinių bal­dų vienos iš trijų lengvai atpažįstamų formų: kėdės, rėmo ir karkaso. Tai rodo, kad dailidės buvo susipa­žinę su medienos savybėmis ir sugebėjo išpjaustyti paprastas jungtis. Iš pradžių trukdė prasta vietinės medienos kokybė, tačiau IV dinastijos laikotarpiu, III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje, iš dabartinės Sirijos ir Libano miškų įvežama mediena leido daili­dėms kurti nuostabius baldus.

Šiuos patobulinimus gerai atspindi karalienės Heteferės (apie 2600 pr. Kr.) baldai, rasti jos kape Gi-zoje. Karalienė buvo palaidota su visu baldų komp­lektu; tarp jų buvo nešiojamoji kėdė, lova ir kilnoja­masis lovos baldakimas. Kiek nuolaidžios lovos gale buvo įtaisyta atrama kojoms, o galvūgalyje - paauk­suotas atlošas galvai: egiptiečiai neturėjo pagalvių, galvą dėdavo ant medinės arba akmeninės atra­mos. Paauksuoto karalienės krėslo ranktūriai buvo papuošti trijų surištų papiruso žiedų ornamentu (papirusas - Žemutinio Egipto heraldinis augalas, patvirtinantis jos, kaip karaliaus žmonos, padėtį).

Dinastiniu laikotarpiu lovos rėmų ir kėdžių atra­mos buvo daromos panašios į žvėrių kojas. Anksty­vuoju dinastiniu laikotarpiu žemiems lovų rėmams ir kėdėms buvo pasirenkama galvijo kojų forma. Kė­dės, sukonstruotos Vidurinėje karalystėje (2080-1940 pr. Kr.), rodo, kad staliai jau turi aiškų suprati­mą apie matmenis, proporcijas ir antropometrinį projektavimą. Kėdžių atkaltės aukštos ir kiek atloš­tos, sėdynės pakeltos aukščiau pritaikius grakščias ir aukštesnes gazelės formos kojas.

Karalių baldai buvo gausiai išpuošiami religine ir valstybine simbolika, inkrustuojami brangiaisiais metalais, egzotiškų medžių mediena, dramblio kaulu ir ryškiais pusbrangiais akmenimis. Nuostabi baldų kolekcija, sykiu su įmantria auksine karūna rasta Naujosios karalystės faraono Tutanchamono kape Tėbuose.

Be to, egiptiečiai naudojo įvairių rūšių kėdes be atlošų. Pinta kėdė būdavo sutvirtinama mediniais spyriais, taikant trianguliacijos metodą standumui padidinti. Amatininkai sėdėdavo ant trikojų tabu­rečių, o sulankstomosios kėdės būdavo iš dviejų rė­mų, sujungtų pora bronzinių kniedžių. Vidurinės klasės gyventojai naudojo kėdes su gyvulių formos bei apskritomis kojomis ir sėdynėmis su dviem įdu­bomis, ant kurių buvo dedama pagalvėlė.

Baldai Artimuosiuose Rytuose

Asirijoje ir Anatolijoje pagamintiems baldams bū­dingos visiškai skirtingos ypatybės, kurias daugiau­sia lėmė šių atskirų miestų valstybių kultūrinė įvai­rovė. Iš Asirijos archeologinių kasinėjimų turime liudijimų, kad baldus pradėta tvirtinti metalinėmis detalėmis. Pavyzdžiui, Ašūrnasirpalo II (apie 883-859 pr. Kr.) Nimrudo rūmų sienos reljefe pavaiz­duotas karalius, sėdintis puošniame soste be atkal­tės. Raižinių kokybė ir detalės rodo, kad sostui pri­taikyta lieto metalo furnitūra.

Iš puošnių baldų, sustatytų frigų pilkapiuose Gordione (Turkija), priskiriamuose VIII a. pr. Kr. ir ka­raliaus Mido laikams, matyti, kad žmonės naudojo trikojus vaišių stalus. Maišytas fermentuotas gėri­mas būdavo patiekiamas iš bronzinių katilų, stovin­čių ant specialių medinių stovų, kurių priekinės plokštės būdavo įmantriai inkrustuotos sudėtin­gais geometriniais raštais.

Graikų ir romėnų baldai

Graikų baldai matyti tik vazų tapyboje ir skulptūro­je, nes neišliko jokių medinių baldų. Ankstyviau­siuose jų pavyzdžiuose juntama stipri egiptiečių įtaka, tačiau apie V a. susiformavo naujas, formos atžvilgiu klasikinis baldų stilius.  Graikai naudojo daug įvairių taburetės, kuše­tės, stalo, skrynios ir kėdės tipų. Valgydami prie sta­lo, jie mėgo gulėti ant kušetės, vadinamos kline. Kli-nę taip pat naudojo kaip lovą, o iš iliustracijų maty­ti, jog ji buvo didesnė ir aukštesnė už egiptiečių lovą. Valgytojai galėdavo atsiremti į pagalvę, prig­laustą prie galvūgalio lentos. 450 pr. Kr. jau buvo plačiai naudojama naujo tipo kėdės (gr. klismos). Jos turėjo išlenktas kojas ir puslankio atkaltę, pato­giai pritaikytą prie nugaros linkio ir palaikančią atsi­palaidavusią natūralią sėdėseną.

Patobulėjus medžio apdirbimo technikai, dide­lei romėnų visuomenės daliai atsirado galimybė turėti paprastus baldus. Obliaus išradimas ir meta­linių įrankių gamybos pažanga paspartino baldų pramonės plėtrą. 

Romėnai taip pat buvo dideli novatoriai: jie modifikavo egiptiečių ir graikų konstrukcijas. „Ma­gistrato kėdė", sella curulis, suprantama kaip sim­bolis, iš kurio buvo vykdomas teisingumas visoje Romos imperijoje. Staliai pradėjo daryti plokštėmis dekoruotas spintas su lentynomis ir durimis, skirtas raštų ritiniams laikyti arba įvairiems asmeniniams daiktams parodyti. Be to, baldai buvo liejami iš bronzos, o stalų viršus daromas iš poliruoto mar­muro lakštų.

Kinų baldai

Archeologiniai radiniai rodo, kad senovės Kinijoje vyravo kilimėlio lygmens kultūra: kinai valgė prie žemų stalų ir miegodavo ant čiužinio paprastame lovos rėme. Vėliau atsirado medinė pakyla, kad bū­tų aukščiau, tačiau kinai tebesėdėdavo sukryžiavę kojas arba klūpomis, kol budizmo įtakos dėka į Kini­ją atkeliavo kėdė.

Baldai dažnai buvo lakuojami ir inkrustuojami perlamutru arba ištapomi tradiciniais kinų moty­vais. Taip pat randama puikios kokybės poliruotų kietmedžio dirbinių, liudijančių visapusišką linijos irformos supratimą.

Baldai Amerikoje

Naujajame pasaulyje kėdė buvo užimamo posto ženklas, svarbus įvairių kultūrų ritua­linis atributas. Tam tikro tipo ceremoninė kėdė duho, kurioje sėdėdavo Karibųjūros regiono Taino kultūros kakikai (vadai), di­dikai ir šamanai, buvo siejama su haliuci­nogeninėmis dvasinio bendravimo galio­mis. Tokie egzemplioriai ištašyti iš medžio arba akmens; kai kurie su labai aukštais žmogaus, gy­vulio ar bjauraus antropomorfinio pavidalo atlo­šais. Pasitaiko ir kėdžių su įmantriai išraižytais raš­tais, o kartais - inkrustuotų kriauklėmis, auksu ar kaulu.

Pradėjus nuo paprastų formų, senovės laikais nuolat jas tobulinant, pritaikant naujas medžiagas, gamybos būdus ir išradimus, buvo sukuriami bal­dai, savo paskirtimi ir forma teikiantys patogumą ir keliantys kultūrinės tapatybės jausmą.

Medžio tekinimo staklės

Istorikai ir technologai daug ginčijasi dėl tikslios medžio tekinimo staklių išradimo datos. Daugelis

mokslininkų palaiko Plinijaus nuomonę, kad tekinimo staklės - graikų išradimas, priskirtinas Teodorui Samiečiui V a. pr. Kr. Pirmasis vaizdinis liudijimas apie medžio tekinimą naudojant paprastas slankiojamojo judesio stakles randamas Ptolemajų laikotarpio Petosirio kapo Tuną ei Gebelyje (Egiptas) raižytame sienos reljefe (viršuje), kuris datuojamas Filipo Aridajo valdymo metais (323-317 pr. Kr.).

Faktą, kad frigai tekindavo medį, patvirtina ilgos žymės paviršiuje medinių lėkščių, išlikusių kapo kauburyje Gordione (Turkija), priskiriamame VIII a. pr. Kr., karaliaus Mido laikotarpiui. Tačiau galimas daiktas, kad Egipte rasta net ankstesnių liudijimų. Nedidelis kiekis apskritų kėdės kojų su aiškiomis sukimosi ašies skylutėmis galuose ir giliais stačiakampio profilio grioveliais, išsidėsčiusiais perimetru (reiškiančiais, kad tam tikru gamybos momentu kojos buvo sukamos spaudžiant prie nejudamo kaltelio), radioaktyviosios anglies metodu datuojami 1630-1420 pr. Kr.