Pirtis galima klasifikuoti įvairiai. Įvairių pasaulio tautų pirtys bei jų funkcijos buvo ir yra skirtingos. Tačiau pagal procedūrų mikroklimatą visos skirstomos į tris kategorijas: garines, saunas ir mišrias.

Lietuvos pirtys laikui bėgant mažai kito. Prieš karą Lietuvos kaime buvo statomos rūšinės, žeminės, pusiau žeminės ir pirtys žemės paviršiuje, pastarosios išliko iki mūsų laikų. Tokios kaime statomos ir dabar, skiriasi tik atskirų elementų konstrukcijos ir vidaus įranga. Pagrindinė statybos medžiaga - mediena. Drėbto molio pirtis statydavo retai ir tik ten, kur buvo gero molio, o mažiau miško medžiagos. Pirčių konstrukcijos elementai - sienos, stogai - įvairūs. Senosios pirtys buvo dūminės, vėliau - su dūmtraukiu. Iš vidaus įrangos svarbiausia buvo krosnis, ji kito labiausiai.

Antroje šimtmečio pusėje pirtys pradėjo plisti gyvenamuosiuose namuose, butuose, sodo nameliuose bei ūkiniuose pastatuose, dažniausiai tai saunos. Padaugėjo ir pirties patalpų: seniau užteko vienos dviejų, dabar jau įrengiami poilsio kambariai, dušas, baseinas ir kt. Suprantama, kad tai skatina civilizacijos ir kultūros lygis.